M.Kavaliauskas "Kražių portretas"

Mindaugo Kavaliausko fotoalbumas “Kražių portretas” apjungia 141 fotografiją iš šio dokumentinio projekto pradžios laikotarpio – 2002 ir 2003 metų, ir pasakoja apie gyvenimą mažame Lietuvos miestelyje.

“Kražių portrete“ - priešeuropinė Lietuva, kurioje žinota, kad sviestas, sūris ir dešra prasideda nuo žolės ir šieno, o šventės neprasideda prekybos centrų akcijose. Tai Lietuva, kurioje realybė buvo be šou elementų, kai žmonės džiaugėsi ir liūdėjo ne tam, kad kiti tai matytų, o tam, kad gyvenimas būtų pilnas įvairiausių potyrių.

Albumą išleido Viešoji Įstaiga “Šviesos raštas”, kurios pavadinimas reiškia graikiškų žodžių junginio "fotografija" vertimą į lietuvių kalbą.

Už albumą "Kražių portretas" autorius apdovanotas Kauno meno kūrėjų asociacijos prizu, kurio įteikimo ceremonija vyko Kauno rotušėje 2011-02-10. Plačiau apie tai "Kauno dienoje".

LensCulture.com apie "Kražių portretą"

Fotografijų autorius – Mindaugas Kavaliauskas
Tekstai:
Apžvalginis “Atrasta gentis” – Egidijus Aleksandravičius
Įžanginis “Kražiai. Lietuva nugalinti sunkmečius” – Mindaugas Kavaliauskas

---

Kokia tai turėtų būti provincija, jei į ją esi pakviečiamas pokalbio Čikagoje metu?.. Ypatinga provincija, pekeitusi mano, miestiečio suvokimą apie atokias vietoves. Mano kaip fotografo Lietuvos ilgesys skrėsi nuo „Švyturio“ alaus ar cepelinų pasiilgusio tautiečio gimtinės ilgesio. Ore sklandantys naujosios Lietuvos įvaizdžiai ir pakvietimas – „atvažiuok į Kražius“ žadėjo įdomios vaizdinės patirties ir pagrindo keisti nusistovėjusius fotografinius požiūrius apie naują spalvingą tikrovę. Ir iš tiesų gyvenimas Kražiuose - mažame Lietuvos miestelyje galėjo siūlyti daug daugiau siužetų, temų, nei gebėdavo absorbuoti dvidešimtojo amžiaus Centrinės ir Rytų Europos fotografija apie provinciją. Ji fotografų perspektyvoje buvo panaši į getus, kuriuose sustojęs laikas, užsikonservavę tradicijos. Kaip reikėjo elgtis?... Senosios mokyklos fotografinių požiūrių į provinciją diapazonas nebuvo labai platus. Variantas A – fotografuoti laike užstrigusių tradicijų „kaimą“, užsitęsusioje religinių ar etninių ritualų ekstazėje, sakant: „kokie jie autentiški”, o tarp eilučių teigiant „kokie jie atsilikę“. Variantas B – vaizduoti degradavusį ir pasigėrusį kaimą, teigiant „kokie jie blogi, juokingi, o mes – geri, blaivūs“. Ir tai neminint varianto C - „perkepti“ simbolinių vietų, ikoninių vaizdų „atvirutes“, keliant užuominą: „jei Jūs nepirksite šios atvirutės ar knygos, kažin, ar esat madingi“.

Mano fotografiniam alkiui nė vienas iš praeitame amžiuje pasitvirtinusių modelių nebuvo pakeliui, nes nesidomėjau jau pažintų stereotipų Lietuva ir neieškojau iš anksto sukomponuotų kadrų, neturėjau išankstinių konceptualių modelių. Buvau atviras tam, ką pavyks pamatyti ir, ko gero, pamiršti viską, ko mokiausi apie fotografiją. Pradžia nebuvo lengva, nes Kražiai, kaip ir visa Lietuva, buvo apgaubti romantiniu šlovingos praeities vualiu, kuriam nuimti prireikė pirmos dešimties fotojuostų. Vualį nukėlus, pasimatė tikrų žmonių tikras gyvenimas, kuriame įpročius, madas, poreikius, būtinybes rikiavo tiek Lietuva, tiek ir „visas pasaulis“. Tuomet, kai Kražiai mane „pagavo“, siekiau bent laikinai tapti vietiniu. Beldžiausi į duris, ėjau, kalbėjausi, o fotografija buvo lyg dar viena bendravimo forma. bendravimo. Kartu su kražiškiais gyvenau, valgiau, ėjau pjauti šieno, šerti kiaulių, melžti karvių (manau, kad dažnai trukdžiau jiems dirbti darbus...), maudžiausi ežere, ėjau į diskoteką, švenčiau šventes, lydėjau senolius į anapilį Kapų gatvėjė, lipau ant aukštų atgimstančių architektūros paminklų pastolių, stebėjau atgyvenų griuvimą, ir pasirengimą miestelio 750 metų jubiliejui.

Vietiniu vis tiek netapau - prašalaitis manyje vis tiek buvo. Jis buvo žvilgsnyje žmogaus, vėl ir vėl iš miesčioniško pasaulio atvykstančio į „negyvenamą salą“. Bet jis padėjo lengviau apčiuopti ir fotografuoti tai, kas tada atrodė svarbu, įdomu. Mūsų dienomis, kai interneto socialiniuose tinkluose savo tariamus vargus ar apsimestinius malonumus išsakinėjame tūkstančiams savo „draugų“, Kražiuose nufotografuoti dalykai atrodo egzotiškai tikroviški.

2002-3 metų fotografijos iš ciklo „Kražių portretas“, sudėtos į šį albumą, pasakoja apie priešeuropinę Lietuvą. Tas fotografijas kūriau nesiekdamas, kad jos kam nors patiktų, ar kad jas pultų pirkti. Jomis norėjau parodyti, patį gyvenimo vidurį, kuriame tilpo ir nefasadiniai žmonių portretai, peizažai, natiurmortai. Į vaizdo ieškiklį tilpo ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai ar gyvuliai: šuniukas karštą vasaros dieną, atsirėmęs į mielą (Lovely) šeimininkės sandalą, karvė maitintoja su europietišku žymėjimu ant ausų. Svarbia darbo dalimi tapo daiktai – televizorius interjere, fotografijos, bylojančios apie šeimų atmintį ar metalo darbų darbastalis su vyriška užkanda. Objektyvu viską, kas tiesiogine ar perkeltine prasmėmis maitinano kasdienybę, ir maniau, kad tai yra gražu, nes tikra.

(Ištrauka iš fotoalbumo „Kražių portretas“ autoriaus įžanginio teksto)

Puslapių kiekis – 152
Spalvotų fotografijų kiekis – 141
Viršeliai – kieti
Išmatatvimai: aukštis 23 cm, plotis 30 cm
Svoris – 1260 g